(Nežinau, kiek laiko galvojau, ką čia tokio parašius, kad nenuobodu skaityti būtų. Žinoma, nesugalvojau. Seniai rašiau lietuviškai, taip keista dabar. Ir neįsivaizduoju, nuo kur pradėti.)
Maniau, jog sutiksiu tave mokykloj. Stipriai apkabinsiu ir išbučiuosiu. Palinkėsiu gerų metų, sveikatos, laimės, meilės. Kad daug šypsotumeis. (Nesusitikau, neapkabinau, neišbučiavau.) Tavo šypsena nuostabiausia yra, Vikut. Tik tu gebi šypsotis nuoširdžiai, o jei kas nepatinka, susirauki. Niekad nedarei kažko, kad įtiktum kitiems. Buvai savimi. Galiu drąsiai teigti, jog to išmokei ir mane. Atrodei žiauriai didelė, norėjosi į tave lygiuotis. Lygiuotis nepavyko, bet perėmiau iš tavęs geriausias savybes. Dabar gebu priimti kritiką, neapsimetinėju ir nemeluoju, džiaugiuosi mažais dalykais. Bet svarbiausia, išmokau bendrauti su kitais. Negaliu sakyt, kad nemokėjau to iki mums susipažystant, bet tu manyje išugdei visiškai kitokį bendravimo supratimą. Liksiu tau skolinga iki grabo lentos.
Turbūt net nežinai, kokia esi įtakinga. Vien tavo šypseną pamačius, galima užsikrėsti ir išsišiepti nuo ausies iki ausies. Aš nežinau, ką tu turi tokio, ko neturi kiti, bet tas dalykas žiauriai veža. Žaviuosi tavimi kaip asmenybe, kuri turi tvirtą charakterį, nuomonę. Kaip asmenybe, kuri žino, ko nori iš gyvenimo.
Sakiau, kad saugau geriausius žodžius tavo gimtadienio sveikinimui, kažkaip neatrodo, kad šie geriausi. Tiesą sakant, pradedu rašyti sakinį ir negaliu pabaigti. Trūksta žodžių. Tu esi tokia nuostabi, jog tinkamus žodžius yra be proto sunku rasti.
Visgi, gerų tau pirmųjų pilnametystės metų, brangioji. Visada išlik tokia, kokia buvai ir esi, lažinuos, ne viena aš tavimi žaviuosi.
- Labas, pilnamete ,- išsprūsta man
