Dec 30, 2012

Lobį radau

Būtent taip turėčiau pavadinti savo du tūkstančiai dvyliktuosius metus. Ir beskaitydami šį įrašą, tikriausiai, suprasite kodėl.

Prasidėjus šiems metams turėjau viską, apie ką žmogus gali pasvajoti. Tėvus, senelius, draugus, na ir žinot, tie visi kiti banalūs, bet be proto svarbūs dalykai, kaip kad sveikata, stogas virš galvos ir panašiai. 

Nors tėtis grįžo 2011 metų lapkričio mėnesio pabaigoj, tačiau šį įvykį priskiriu 2012 metams. Nes du tūkstančiai vienuoliktaisiais kartu praleidom lygiai 36 dienas, kas tikrai nublanksta prieš visus du tūkstančiai dvyliktuosius. Labai gerai pamenu tą jausmą, kai buvo keista matyti jį, sėdintį ant sofos ar apskritai kažką veikiantį namuose. Atrodo, savas žmogus, bet laiko, jog apsiprastume vėl būti kartu, tikrai prireikė. Na ir tuomet prasidėjo tie visi buitiniai kivirčai dėl nesąmonių, bet visada laikiausi nuomonės, jog tai yra normalu ir netgi profilaktiškai būtina. Susigyvenom. Ir štai vėl sužinau, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog jis vėl išvyks. Ir vėl prasideda nerimas.

Ironiška, bet su draugėmis, su kuriomis švenčiau du tūkstančiai dvyliktųjų pradžią, nebebendrauju. Jau daug priverkus čia esu dėl draugų, tai gal nebevarysiu sau ir jums negatyvo. Tiesiog noriu pasakyti, kad kartais vienus reikia paleisti, kad atrastum tuos vienintelius ir tikrus. 

Žadėjau konkrečiai nevardyti asmenų, bet kalbant apie tikrus draugus, negaliu nepaminėti Miglės. Jau anksčiau stebėjausi ir negalėjau patikėti, kad virtualioj erdvėj sutiktas žmogus gali būti toks svarbus. Nežinau, čia gal koks užkeikimas visus pačius pačiausius sutikti kompo pagalba. Kad ir kaip ten būtų, esu be galo be krašto laiminga. Tiek dėl Miglės, tiek dėl Joanos. Abi yra belekaip mieliakės, prikolnos, dalina pačius geriausius patarimus, pasitiki manim ir dievagojasi dėl savų rūpesčių. Svarbiausia, žinau, kad bėdoj nepaliks. Atmerks akis, kai manosios bus užsimerkusios. Iškeiks, jei reikės. 

Su Kotryna kiek kitokia istorija. Kartu šokius lankėm (tebelankom), tik nebendraudavom kažkaip. Ir vieną dieną pagalvojau kodėl gi ne. Tiesą sakant, nemaniau, kad susibendrausim iki tiek. Taip pat dėl to labai džiaugiuosi ir branginu Kotrynutę labiausiai kaip tik įmanoma. Tik užknisa jos nuolatinis neapsisprendimas visais klausimais, bet ir tai yra savotiškai žavu.

Puikiai prisimenu, kaip nemėgau savo klasės, kaip maniau, kad senosios nieks nepakeis. Prisipažįstu, kad taip manyti buvo negražu ir dabar man dėl to labai gėda, nesss... Dabar nuomonė visai kitokia. Kiekvienas esam individualus, vienas kitą papildom. Susigyvenom pagaliau. Ir bendraujam ne tik mokykloj, dėl ko dar labiau džiaugiuosi. Vienu žodžiu, klasytė mano jėga yra. Bučkis.

Tad štai visi manieji lobiai, kuriuos po ilgų ieškojimų pagaliau radau. Dėl visų labai džiaugiuosi ir visus labai branginu. 
Dėkoju, kad nepatingėjot paskaityti. Gerų du tūkstančiai tryliktųjų man ir jums:)

P.S. myliu Kotrę
P.P.S. belekaip belekaip myliu
P.P.P.S. ir ji mane myli
ir dar Agnę myliu
ir jūs visi nuostabūs, bučiuoju

Dec 21, 2012

Kalėdos?

Su nostalgija prisimenu metus, kai Kalėdos buvo mėgstamiausia metų šventė. Dievinau prekybos centrų šurmulį, juose lakstančius bei stengiančius išrinkti tinkamą dovaną žmones. Kažkas nepaprasto atrodė ir paprastos lemputės, kuriomis būdavo apkarstytas visas miesto centras, o kur dar grojanti kalėdinė muzika... Akimirksniu pasijausdavo artėjančios šventės.

Šiandien taip nebėra. Sako, jog Kalėdos (ir apskritai visas Advento laikotarpis) yra atleidimo ir gėrio skleidimo metas. Nujaučiu, kad dauguma šį faktą pamiršta ir tos masiškai perkamos ir dovanojamos dovanos yra tik pareigos jautimo reikalas. Žinot, gi Kalėdos, kaip aš galiu nieko nedovanoti.

Dirbtinė rožė niekada nekvepės kaip tikra. Norą dovanoti turime jausti visada, ne tik tuomet, kai namuose pasipuošiam eglę, prisistatom įvairių atseit šventišką nuotaiką kuriančių daikčiukų, o miestas pasipuošia spalvingomis girliandomis. Nebus jokių Kalėdų, jei nejausim jų savo viduje.

Jauskite norą daryti gera ne tik tuomet, kai ateina Adventas. Ir sakydama „daryti gera“ nešneku apie iš „Maximos“ nupirktus niekučius: padėkit močiutei pereiti gatvę, paneškit jos pirkinių maišelį, nusišypsokit nepažįstamajam, palaikykit duris kažką sunkiai nešančiam, nepykit ir nekeikit skubančio, jog pastūmė... Tokie dalykai ir kuria Kalėdas.

Kalėdos širdyje ištisus metus, skamba gerai, tiesa?


Dec 15, 2012

Vandeniukas aš

Šiais metais informatikoje pasirinkau kompiuterinės leidybos šaką, ar kaip čia pavadinti. Dirbam su miscrosoft publisher programa ir atliekam užduotis, pateiktas vadovėly. Dažniausiai nieko įdomaus ten nebūna, bet vakarykštės užduoties turinys man patiko.

Esu iš tų žmonių, kurie domisi įvairiais faktais apie savo charakterį. Kaip kad kokios blogosios ir gerosios yra žuvų zodiako ženklo pusės, kokio temperamento yra žiurkės metais gimę žmonės ir pan. Vakar praplėčiau žinias apie vandens stichijai priklausančius žmones (tuo tarpu ir apie save, žuvis visgi esu). 

Tiksliai nepamenu, kas ten buvo rašoma, nes tik perbėgau visą tekstą akimis. Užduočiai skirto laiko buvo mažai ir reikėjo labiau susikoncentruoti į jos atlikimą, o ne į paprastą ir niekuo neišsiskiriantį tekstą. Tačiau vieną faktą prisimenu labai gerai. Perfrazuosiu, nes žodis į žodį neatsimenu, bet buvo kažkas panašaus į: vandens stichijos atstovams nuolat reikia draugijos, jie mėgsta būti apsupti žmonių ir labai vertina santykius. Ir tuomet pagalvojau, jog taip yra iš tikrųjų.

Mano gyvenime tikriausiai buvo tik vienas tarpsnis, kada aplinkui esantys žmonės užknisdavo juodai. Na, tas laikotarpis baigėsi ir dabar žmonių man reikia kaip oro. Galbūt nebesureikšminu taip jų elgesio, charakterio bruožų, galų gale, kalbos manierų. Išmokau priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Žinoma, vis tiek daugiausia bendrauju su tais, kurie kažkuom primena mane. Nes nesutinku, kad priešingybės traukia. 

Nemėgstu būti viena. Tada dažniausiai visai nenorom pradeda veržtis įvairios mintys. Ir vėlgi apie žmones. Pradedu mąstyti, jog esu per daug atsidavusi draugystei. Dėl jos turi stengtis dvi, trys ar keturios (priklausomai nuo chebros dydžio(?)) pusės, o ne viena vienintelė. Nežinau kodėl, bet anksčiau ta viena vienintelė pusė ir būdavau aš. Mama sako, kad galbūt toms kitoms pusėms irgi atrodydavo, jog labai stengdavosi dėl draugystės, bet anoks čia stengimasis, kai susitikimas įvyksta tik tuomet, kai apie tai susimąstydavau aš. Nesmerkiu tų žmonių, nes visgi su jais man buvo be proto gera. Tačiau atėjo laikas, kai pavargau viską nešti pati, supratau, kad jiems gerai ir be manęs. Draugystė, atrodžiusi tokia tikra, nutrūko ir dabar tiesiog pasilabinam.

Kai paleidau tą draugystę, supratau, kad pasielgiau labai drąsiai, nes nieko, apart jų, daugiau neturėjau. O žmogui, kuriam reikia kitų žmonių, tai yra gana drąsu. Likau viena. 

Bet kaip sakoma, po kiekvienos nesekmės prašvinta šviesa (kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet kam išradinėti dviratį). Atradau savus žmones. Žmones, kurių mąstymas ir požiūris į daugelį dalykų sutampa. Pagaliau pajutau, ką reiškia tikri ir atsidavę draugai. Supratau, ką jaučia kiti, kai jais yra rūpinamasi. Tikriausiai tai yra vienas iš geriausių jausmų pasauly. 

Dec 3, 2012

Guess who's back?

Laaaaaaaaabas!

Keista sveikintis po gana ilgo laiko. Apskritai keista rašyti. Nežinau, kaip čia viskas gavosi, bet šiandien sedėdama mokykloj sugalvojau, kad noriu vėl rašyti. Tiesa, abejoju ar visa tai bus taip, kaip buvo iki dabar. Omeny turiu temas ir patį rašymo stilių. Visiškai nepasiilgau pasakojimų apie savo monotoniškas darbo dienas bei kaskart skirtingus savaitgalius. 

Tikriausiai nepastebėjot, bet ištryniau apie dvi dešimtis gėdingiausių savo įrašų. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kaip galėjau tokius rašyti. Tiek turinio, tiek nuotraukų atžvilgiu. Ilgą laiką piršta nuomonė, jog blogas yra vieta, kurioje aprašai savo dienas, turimus daiktus, naujus pirkinius, padarė savo. 

Na, bet, kaip matot, grįžtu prie senossenos savęs. Rašau lietuviškai ir temos, ko gero, labiau primins pirmąjį blogą. Nuorodos neduosiu, nes..... gėda. Iš tikrųjų, tai nežinau, ar dažnai čia apsireikšiu, tiesiog šiandien užėjo be proto didelis noras ką nors pakervazoti. O juk mes visada ir darome tai, ko tuo metu trokštame.