Būtent taip turėčiau pavadinti savo du tūkstančiai dvyliktuosius metus. Ir beskaitydami šį įrašą, tikriausiai, suprasite kodėl.
Prasidėjus šiems metams turėjau viską, apie ką žmogus gali pasvajoti. Tėvus, senelius, draugus, na ir žinot, tie visi kiti banalūs, bet be proto svarbūs dalykai, kaip kad sveikata, stogas virš galvos ir panašiai.
Nors tėtis grįžo 2011 metų lapkričio mėnesio pabaigoj, tačiau šį įvykį priskiriu 2012 metams. Nes du tūkstančiai vienuoliktaisiais kartu praleidom lygiai 36 dienas, kas tikrai nublanksta prieš visus du tūkstančiai dvyliktuosius. Labai gerai pamenu tą jausmą, kai buvo keista matyti jį, sėdintį ant sofos ar apskritai kažką veikiantį namuose. Atrodo, savas žmogus, bet laiko, jog apsiprastume vėl būti kartu, tikrai prireikė. Na ir tuomet prasidėjo tie visi buitiniai kivirčai dėl nesąmonių, bet visada laikiausi nuomonės, jog tai yra normalu ir netgi profilaktiškai būtina. Susigyvenom. Ir štai vėl sužinau, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog jis vėl išvyks. Ir vėl prasideda nerimas.
Ironiška, bet su draugėmis, su kuriomis švenčiau du tūkstančiai dvyliktųjų pradžią, nebebendrauju. Jau daug priverkus čia esu dėl draugų, tai gal nebevarysiu sau ir jums negatyvo. Tiesiog noriu pasakyti, kad kartais vienus reikia paleisti, kad atrastum tuos vienintelius ir tikrus.
Žadėjau konkrečiai nevardyti asmenų, bet kalbant apie tikrus draugus, negaliu nepaminėti Miglės. Jau anksčiau stebėjausi ir negalėjau patikėti, kad virtualioj erdvėj sutiktas žmogus gali būti toks svarbus. Nežinau, čia gal koks užkeikimas visus pačius pačiausius sutikti kompo pagalba. Kad ir kaip ten būtų, esu be galo be krašto laiminga. Tiek dėl Miglės, tiek dėl Joanos. Abi yra belekaip mieliakės, prikolnos, dalina pačius geriausius patarimus, pasitiki manim ir dievagojasi dėl savų rūpesčių. Svarbiausia, žinau, kad bėdoj nepaliks. Atmerks akis, kai manosios bus užsimerkusios. Iškeiks, jei reikės.
Su Kotryna kiek kitokia istorija. Kartu šokius lankėm (tebelankom), tik nebendraudavom kažkaip. Ir vieną dieną pagalvojau kodėl gi ne. Tiesą sakant, nemaniau, kad susibendrausim iki tiek. Taip pat dėl to labai džiaugiuosi ir branginu Kotrynutę labiausiai kaip tik įmanoma. Tik užknisa jos nuolatinis neapsisprendimas visais klausimais, bet ir tai yra savotiškai žavu.
Puikiai prisimenu, kaip nemėgau savo klasės, kaip maniau, kad senosios nieks nepakeis. Prisipažįstu, kad taip manyti buvo negražu ir dabar man dėl to labai gėda, nesss... Dabar nuomonė visai kitokia. Kiekvienas esam individualus, vienas kitą papildom. Susigyvenom pagaliau. Ir bendraujam ne tik mokykloj, dėl ko dar labiau džiaugiuosi. Vienu žodžiu, klasytė mano jėga yra. Bučkis.
Tad štai visi manieji lobiai, kuriuos po ilgų ieškojimų pagaliau radau. Dėl visų labai džiaugiuosi ir visus labai branginu.
Dėkoju, kad nepatingėjot paskaityti. Gerų du tūkstančiai tryliktųjų man ir jums:)
P.S. myliu Kotrę
P.P.S. belekaip belekaip myliu
P.P.P.S. ir ji mane myli
ir dar Agnę myliu
ir jūs visi nuostabūs, bučiuoju
