Šiais metais informatikoje pasirinkau kompiuterinės leidybos šaką, ar kaip čia pavadinti. Dirbam su miscrosoft publisher programa ir atliekam užduotis, pateiktas vadovėly. Dažniausiai nieko įdomaus ten nebūna, bet vakarykštės užduoties turinys man patiko.
Esu iš tų žmonių, kurie domisi įvairiais faktais apie savo charakterį. Kaip kad kokios blogosios ir gerosios yra žuvų zodiako ženklo pusės, kokio temperamento yra žiurkės metais gimę žmonės ir pan. Vakar praplėčiau žinias apie vandens stichijai priklausančius žmones (tuo tarpu ir apie save, žuvis visgi esu).
Tiksliai nepamenu, kas ten buvo rašoma, nes tik perbėgau visą tekstą akimis. Užduočiai skirto laiko buvo mažai ir reikėjo labiau susikoncentruoti į jos atlikimą, o ne į paprastą ir niekuo neišsiskiriantį tekstą. Tačiau vieną faktą prisimenu labai gerai. Perfrazuosiu, nes žodis į žodį neatsimenu, bet buvo kažkas panašaus į: vandens stichijos atstovams nuolat reikia draugijos, jie mėgsta būti apsupti žmonių ir labai vertina santykius. Ir tuomet pagalvojau, jog taip yra iš tikrųjų.
Mano gyvenime tikriausiai buvo tik vienas tarpsnis, kada aplinkui esantys žmonės užknisdavo juodai. Na, tas laikotarpis baigėsi ir dabar žmonių man reikia kaip oro. Galbūt nebesureikšminu taip jų elgesio, charakterio bruožų, galų gale, kalbos manierų. Išmokau priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Žinoma, vis tiek daugiausia bendrauju su tais, kurie kažkuom primena mane. Nes nesutinku, kad priešingybės traukia.
Nemėgstu būti viena. Tada dažniausiai visai nenorom pradeda veržtis įvairios mintys. Ir vėlgi apie žmones. Pradedu mąstyti, jog esu per daug atsidavusi draugystei. Dėl jos turi stengtis dvi, trys ar keturios (priklausomai nuo chebros dydžio(?)) pusės, o ne viena vienintelė. Nežinau kodėl, bet anksčiau ta viena vienintelė pusė ir būdavau aš. Mama sako, kad galbūt toms kitoms pusėms irgi atrodydavo, jog labai stengdavosi dėl draugystės, bet anoks čia stengimasis, kai susitikimas įvyksta tik tuomet, kai apie tai susimąstydavau aš. Nesmerkiu tų žmonių, nes visgi su jais man buvo be proto gera. Tačiau atėjo laikas, kai pavargau viską nešti pati, supratau, kad jiems gerai ir be manęs. Draugystė, atrodžiusi tokia tikra, nutrūko ir dabar tiesiog pasilabinam.
Kai paleidau tą draugystę, supratau, kad pasielgiau labai drąsiai, nes nieko, apart jų, daugiau neturėjau. O žmogui, kuriam reikia kitų žmonių, tai yra gana drąsu. Likau viena.
Bet kaip sakoma, po kiekvienos nesekmės prašvinta šviesa (kad ir kaip banaliai tai skambėtų, bet kam išradinėti dviratį). Atradau savus žmones. Žmones, kurių mąstymas ir požiūris į daugelį dalykų sutampa. Pagaliau pajutau, ką reiškia tikri ir atsidavę draugai. Supratau, ką jaučia kiti, kai jais yra rūpinamasi. Tikriausiai tai yra vienas iš geriausių jausmų pasauly.
