Žinai, brangioji, mano galvoje tiek minčių ir žodžių sukas, kuriuos tau pasakyt norėčiau. Nežinau nuo ko pradėt.
Tiesiog noriu, kad žinotum (be abejo, tu tai žinai, bet primint vis tik noris), jog davei man labai daug. Nežinau, ar atidaviau tau tiek, kiek man davei, bet jugi dar daug laiko tam yra, ar ne? Tai sakydama tikiuosi, kad mūsų draugystė gyvuos dar ilgai. Ir tu būsi ta, kuri visada išklausys mano sapalionių apie žmogų, dažniausiai mano mintyse gyvenantį. Tikiu, jog supratai, ką omeny turėjau. Pasistengsiu tavęs tomis sapalionėmis neapkrauti. Turim ir apie ką kitą šnekėt dienų dienas ir nenuobodžiaut.
Nesakysiu, kad draugystė be pykčių - ne draugystė. Tiesiog pamirškim viską, kas buvo praeity, gyvenkim DABAR ir ČIA, negalvokim apie ateitį. Šitaip geriausia. Pamiršau visus mūsų nesutarimus, barnius, pykčius. Kokie jie vaikiški ir nerimti buvo, pameni? Užtat kiek daug išgyvenom dėl jų. Negalėjom tylėti, todėl akimirksniu susitaikydavom.
Bendrų svajonių kiek turėjom. Tebeturim. Ir viena didžiausių - tai ilga ir nesibaigianti draugystė. Tikiu, jog ši svajonė išsipildys. O tu?
Keista rašyti gimtadieninį sveikinimą ir kalbėti apie draugystę. Pripratus linkėti sveikatos, laimės, meilės, pinigų, nelengva išbristi iš šios banalybių duobės. O sveikinimas be linkėjimų - ne sveikinimas. Tad noriu tau, širdele, palinkėti nuostabaus gyvenimo. Į nuostabumą viskas sutelpa (hah, vėl kaip banaliai nuskambėjo). Galbūt ir neverta tos banalybės iš savęs išmušti. Juk mums gerai taip, kaip yra, tiesa?
Branginu, tausoju, bučiuoju
Tave, R
