Jis bus. Už tūkstančių kilometrų. Toli nuo manęs ir nuo jos. Nuo tos, kurią jis myli labiau už viską.
Nematysiu jo veido. Griežto žvilgsnio. Retai pasirodančios šypsenos.
Negirdėsiu jo pamokymų. Patarimų. Barimo už tą ir aną.
Neužuosiu jo gaminamų patiekalų kvapo. Jo kvepalų.
Nejausiu jo šalia.
Jausiu meilę.
Ilgesį.
Nerimą.
Laukimą.
Gyvensiu skaičiuodama dienas iki jo grįžimo, kuris net jis pats nežino kada bus. Lapkritį? Kurią lapkričio dieną? O jei negrįš?.. Būtent tokios mintys kamuoja jau gana ilgą laiką. Ir tie aplinkinių žodžiai 'viskas bus gerai' neguodžia. Norisi galvot, kad tikrai viskas gerai bus, bet matau viską realiai. Žinau, kad jis brenda į mirtiną pavojų, tad kaip galiu tikėti, kad viskas bus gerai? Stengiuos iš visų jėgų.
Laukiu jo grįžtančio, nors dar net neišvykęs. Gyvenu laukimu. Džiaugiuosi kiekviena diena, kai matau jo veidą. Branginu kiekvieną akimirką šalia jo.
Jis to nežino, bet man be galo sunku. Visas savo mintis laikau giliai pasąmonėje. Naktimis pratrūkstu. Verkiu tol, kol miegas nugali mano nerimą.
Atsikeliu ryte žinodama, kad dienos iki išvykimo sparčiai mažėja. Ir aš negaliu sustabdyti laiko. Norėčiau galėti.
Brangieji, branginkit, tausokit ir mylėkit savo artimuosius. Priimkit kiekvieną jų patarimą. Jie linki mums viso ko geriausio, bet mes, egoistai, to nesuprantam. Džiaukitės, kad artimieji yra šalia jūsų ir nekeikit jų, kai susibarat. Nežinot ką reiškia juos prarasti. Prarasti ir gyventi nežinioje. Niekam to nelinkėčiau.
Susimąstykit,
G
