Taip sunku rašyti sveikinimą čia. Šiandien pabudusi norėjau lėkti į kambarį, apkabinti, pabučiuoti. Pasveikinti su gimimo diena. Apsipyliau ašaromis pamanius, kad tokią dieną nesame visi kartu. Pasiilgau labai.
Neįsivaizduoju tavęs kitokio. Neįsivaizduoju tavęs, dirbančio kitą darbą, žaidžiančio ledo ritulį, turinčio kitokią mąstyseną. Per tuos penkiolika metų pripratau prie tavęs tokio.
Labai džiaugiuosi, kad mano tėtis esi būtent tu. Niekad smarkiai nebari, geriau ilgai ir nuobodžiai pamokslauji. Esi geriausias mano draugas. Galbūt ir nesakau tau visko, ką turėtum žinoti, bet tu juk irgi turi paslapčių. Visi jų turim.
Atleisk, jei nevisad būnu tokia dukra, kokios norėtum. Atleisk už mano maištingą charakterį, už kartais nesutampančią mūsų nuomonę, už norą būti laisva, už siekį įrodyti, kad nesu tokia, kaip dauguma aplink esančių, už retkarčiais pasireiškiantį mano nepaklusnumą, dėl kurio ir kyla nesutarimai.
Tenoriu, kad žinotum, jog tave labai myliu. Ir labai trūksta tavęs šalia.
Laimingo trisdešimt septintojo gimtadienio, mano didvyri!
Su meile ir ilgesiu,
tavo mylinti dukra.
