The new way of living

Šiandien buvo be galo produktyvi diena. Lūpų kampučiai kyla aukštyn, prisiminus, kad esu ta, kuri atidėlioja viską paskutinei minutei. Džiaugiuosi. Tikriausiai tam didelės įtakos turėjo prieš savaitę kardinaliai pakeistas požiūris į savo gyvenseną.

Sumąsčiau pašalinti visus, per 17 metų į kūną kimštus, šūdus. Negaliu sakyti, kad viskas vyko lengvai, tačiau didelių nukrypimų nuo pasirinktų nuostatų nebuvo. Tiesiog sureguliavau mitybą, pradėjau daryti mankštą, bėgioti. Niekad nesusimąsčiau, kad sportas turi tokią didelę galią (apart linijų grąžinimo, žinoma). Sportuojant visiškai išsivalo ne tik kūnas, bet ir galva. Be proto gera bėgti ir atsiriboti nuo pasaulio. Ir štai net nepastebi, kad visa distancija, kurią buvai numatęs, yra beveik įveikta. Panašiai ir su įvairių pratimų atlikimu. Vargsti, vargsti ir užklumpi save šypsantis. Kartoju, tai - afigienas jausmas.

Prieš rašydama šį postą, galvojau, kad čia rašysiu patarimus, kaip sveikiau gyventi. Na, bet jų juk pilnas internetas ir lengvai gali pasiskaityti. Tiesiog norėčiau pabrėžti tai, kad vien tik skaitydama apie tai, svorio nenumesi, raumenukų neužsiauginsi ir organizmo neišvalysi. Jeigu turėjai laiko paskaityt šitą rašliavą, reiškia, turi laiko ir lengvam sportui. Pakelk šikną ir varyk stengtis dėl geriausio kūno, kokį tik gali turėti:)

Lobį radau

Būtent taip turėčiau pavadinti savo du tūkstančiai dvyliktuosius metus. Ir beskaitydami šį įrašą, tikriausiai, suprasite kodėl.

Prasidėjus šiems metams turėjau viską, apie ką žmogus gali pasvajoti. Tėvus, senelius, draugus, na ir žinot, tie visi kiti banalūs, bet be proto svarbūs dalykai, kaip kad sveikata, stogas virš galvos ir panašiai. 

Nors tėtis grįžo 2011 metų lapkričio mėnesio pabaigoj, tačiau šį įvykį priskiriu 2012 metams. Nes du tūkstančiai vienuoliktaisiais kartu praleidom lygiai 36 dienas, kas tikrai nublanksta prieš visus du tūkstančiai dvyliktuosius. Labai gerai pamenu tą jausmą, kai buvo keista matyti jį, sėdintį ant sofos ar apskritai kažką veikiantį namuose. Atrodo, savas žmogus, bet laiko, jog apsiprastume vėl būti kartu, tikrai prireikė. Na ir tuomet prasidėjo tie visi buitiniai kivirčai dėl nesąmonių, bet visada laikiausi nuomonės, jog tai yra normalu ir netgi profilaktiškai būtina. Susigyvenom. Ir štai vėl sužinau, kad egzistuoja didelė tikimybė, jog jis vėl išvyks. Ir vėl prasideda nerimas.

Ironiška, bet su draugėmis, su kuriomis švenčiau du tūkstančiai dvyliktųjų pradžią, nebebendrauju. Jau daug priverkus čia esu dėl draugų, tai gal nebevarysiu sau ir jums negatyvo. Tiesiog noriu pasakyti, kad kartais vienus reikia paleisti, kad atrastum tuos vienintelius ir tikrus. 

Žadėjau konkrečiai nevardyti asmenų, bet kalbant apie tikrus draugus, negaliu nepaminėti Miglės. Jau anksčiau stebėjausi ir negalėjau patikėti, kad virtualioj erdvėj sutiktas žmogus gali būti toks svarbus. Nežinau, čia gal koks užkeikimas visus pačius pačiausius sutikti kompo pagalba. Kad ir kaip ten būtų, esu be galo be krašto laiminga. Tiek dėl Miglės, tiek dėl Joanos. Abi yra belekaip mieliakės, prikolnos, dalina pačius geriausius patarimus, pasitiki manim ir dievagojasi dėl savų rūpesčių. Svarbiausia, žinau, kad bėdoj nepaliks. Atmerks akis, kai manosios bus užsimerkusios. Iškeiks, jei reikės. 

Su Kotryna kiek kitokia istorija. Kartu šokius lankėm (tebelankom), tik nebendraudavom kažkaip. Ir vieną dieną pagalvojau kodėl gi ne. Tiesą sakant, nemaniau, kad susibendrausim iki tiek. Taip pat dėl to labai džiaugiuosi ir branginu Kotrynutę labiausiai kaip tik įmanoma. Tik užknisa jos nuolatinis neapsisprendimas visais klausimais, bet ir tai yra savotiškai žavu.

Puikiai prisimenu, kaip nemėgau savo klasės, kaip maniau, kad senosios nieks nepakeis. Prisipažįstu, kad taip manyti buvo negražu ir dabar man dėl to labai gėda, nesss... Dabar nuomonė visai kitokia. Kiekvienas esam individualus, vienas kitą papildom. Susigyvenom pagaliau. Ir bendraujam ne tik mokykloj, dėl ko dar labiau džiaugiuosi. Vienu žodžiu, klasytė mano jėga yra. Bučkis.

Tad štai visi manieji lobiai, kuriuos po ilgų ieškojimų pagaliau radau. Dėl visų labai džiaugiuosi ir visus labai branginu. 

Dėkoju, kad nepatingėjot paskaityti. Gerų du tūkstančiai tryliktųjų man ir jums:)

P.S. myliu Kotrę

P.P.S. belekaip belekaip myliu

P.P.P.S. ir ji mane myli

ir dar Agnę myliu

ir jūs visi nuostabūs, bučiuoju

Kalėdos?

Su nostalgija prisimenu metus, kai Kalėdos buvo mėgstamiausia metų šventė. Dievinau prekybos centrų šurmulį, juose lakstančius bei stengiančius išrinkti tinkamą dovaną žmones. Kažkas nepaprasto atrodė ir paprastos lemputės, kuriomis būdavo apkarstytas visas miesto centras, o kur dar grojanti kalėdinė muzika... Akimirksniu pasijausdavo artėjančios šventės.

Šiandien taip nebėra. Sako, jog Kalėdos (ir apskritai visas Advento laikotarpis) yra atleidimo ir gėrio skleidimo metas. Nujaučiu, kad dauguma šį faktą pamiršta ir tos masiškai perkamos ir dovanojamos dovanos yra tik pareigos jautimo reikalas. Žinot, gi Kalėdos, kaip aš galiu nieko nedovanoti.

Dirbtinė rožė niekada nekvepės kaip tikra. Norą dovanoti turime jausti visada, ne tik tuomet, kai namuose pasipuošiam eglę, prisistatom įvairių atseit šventišką nuotaiką kuriančių daikčiukų, o miestas pasipuošia spalvingomis girliandomis. Nebus jokių Kalėdų, jei nejausim jų savo viduje.

Jauskite norą daryti gera ne tik tuomet, kai ateina Adventas. Ir sakydama „daryti gera“ nešneku apie iš „Maximos“ nupirktus niekučius: padėkit močiutei pereiti gatvę, paneškit jos pirkinių maišelį, nusišypsokit nepažįstamajam, palaikykit duris kažką sunkiai nešančiam, nepykit ir nekeikit skubančio, jog pastūmė... Tokie dalykai ir kuria Kalėdas.

Kalėdos širdyje ištisus metus, skamba gerai, tiesa?